Rankos į viršų, saulė tarp pirštų. Aš sugrįžau, kad tu sugrįžtum.
Ir gyvenimas visgi vietoj nestovi. Taip keista, atrodo dar vakar visam pasauliui bandžiau aiškinti, kaip aš tave beprotiškai myliu, kad trūksta tik tavo švelnių rankų ir būčiau laimingiausia pasauly, ir staiga nebelieka NIEKO. net šilumos. nei ilgesio . tik neapykanta, už tuos visus metus, kai vertei verkti. niekada manęs neklausei, neprisileidai kai bandžiau priartėti. ir drąsiai, neapgaudinėdama nei tavęs, nei savęs, sakau NEREIKIA. ir kai pagalvoju, turbūt NIEKADA ir nereikėjo…
o dabar reikia kažko stipresnio.
