Kas dar nežinojot, tai jau antrą savaitėlę aš nebesireziduoju Lietuvoje, o "kaitinuosi" šiltoje Portugalijos saulutėje. Na ok, čia lyja ir pakankamai vėsu, bet... Vis tik Portugalija. Ir portugališkas Naglis sakė, kad taip bus nebeilgai.

Dabar, kaip aš čia atsidūriau:
1. Mečiau Univerą (VU) ir perstojau į koledžą (kolegiją. Kauno).

2. Sugalvojau, kadangi krizė, ir niekur nebedirbu, tai reikėtų bent jau truputį pasimokyt.

3. Sužinojau, kad Kauno Kolegijos Kompiuterinių tinklų administravimo specialybės studentus siunčia į užsienį mokytis pagal Erasmus studentų mainų programą.

4. Sužinojau, kad pirmakursių dar nesiunčia, trečiakursių JAU nebesiunčia (na, nerekomenduoja jiems vykti), o va antrakursiams yra skirta apie 40 vietų (pvz. vien į Portugaliją gali išsiųsti 6 studentus, o kur dar visokios Belgijos, Suomijos, Prancūzijos ir t.t.). Tuo tarpu Kompiuteriniu tinklų administravimo specialybėje studijuojančių antrakursių skaičius yra apie 50. Tiksliai nežinau, nes kai kurie grupiokai pasirodo tik per sesijas. Trumpai tariant, šansai kažkur išvykti - 4/5. Ne tiek ir mažai.

5. Prikalbinau du grupiokus, susitvarkėm dokumentus (ai va, aš labai mėgstu girtis, todėl pasigirsiu, kad laikydamas anglų kalbos testą surinkau 9 balus iš 10, nors mokykloj mokiausi tik vokiečių ir rusų. Ech, pasigyriau. Beje, ar sakiau, kad mėgstu girtis? Sakiau? O jūs nemėgstat?), išsilaikėm BE SKOLŲ sesiją ir va, vasario 21 pakilom iš Kauno (Karmėlavos) oro uosto.

Moralas: stokit į kolegijas, nes čia smagu, lengva mokytis, daugiau praktikos ir... ai ką aš čia, vis tiek stosit į univerus ir po to mesit.

Žodžia,

Dabar kur konkrečiai aš randuosi? Nedideliam miestely, pavadinimu Lamego, apie 100 km į Rytus nuo Porto miesto, netoli Douro upės. Nu... Va čia:

Va, toj trečioj fotkėj žalia rodyklė žymi namą, kuriame gyvenu.

Kam įdomu pačios kelionės įspūdžiai - gan smagu. Pakilom iš snieguotos lietuvos ir nusileidom snieguotam Frankfurte. Nu ok, ne pačiam Frankfurte, o Hahn'o oro uoste, kuris yra apie 120 km nuo Frankfurto. Ten buvom užsisakę gan nebrangų viešbutuką (13 eurų už naktį žmogui) ir... ten praleidom naktį. Kas labai smagu, kad nuvykus tereikia paskambint į viešbutį, ir už kokių 2 min prisitato autobusiukas tavęs nuvežti į viešbutį. Ryte atveža atgal į oro uostą.

Skridau pirmą kartą, buvo gan... Nejauku. Ypač kai prigąsdino, kad pakilimas yra kažkas baisaus, daug ką pykina ir t.t. Iš tikro pakilimas tai labai patiko, jausmas lyg važiuojant amerikietiškais kalneliais. Skirtumas tas, kad vėjas netaško tavo plaukų, žandų ir lūpų į visas puses. O dar kur vaizdai iš viršaus! Kam įdomu, kaip atrodo Arnas lėktuve, tai prašom:

Tas iš kairės - Mindė, mano grupiokas.

Skridom gan ramiai, "oro duobių" nepajutau. Bet sakė, kad buvo... Gal buvo bijančių labiau negu aš, o su baimės išplėstomis akimis kiekvienas krestelėjimas gali atrodyti, kaip variklio gedimas.

Nusileidimas patiko mažiau, nei pakilimas, bet irgi patiko... Gal dėl to, kad tada pirmą kartą iki galo patikėjau, kad skrendu pusmečiui, kažkur tolyn nuo Lietuvos.

Kai nusileidom, skambtelėjau į viešbutį, ir į klausimą "Do you speak english?" išgirdau atsakymą "Ja ja, natürlich". Truputį pasimečiau ir mintyse padėkojau mokyklai, kad įskiepyjo šiokias tokias vokiečių kalbos žinias. Pusiau angliškai-pusiau vokiškai šiaip ne taip paaiškinau, kas aš toks ir ko aš noriu, tad neilgai laukus jau sėdėjom viešbutuky. Aišku, nusileidom 9 vakaro vietos laiku. Turėjom išskristi 9 ryto. Nesėdėsi juk visą tą laiką užsidaręs. Sugalvojom pasiieškoti pramogų. Kažkodėl Steak House bosas nesuprato mūsų noro atsigerti tik alaus su bulvytėm fri, todėl labai mandagai paprašė mūsų nueitį į Pub'ą už kampo. Ne rimtai, tikrai labai mandagiai. Dar atsiprašinėdamas lankstėsi ir raudonavo. Po alaus, aišku užsimanėm užkąsti, o tame pub'e nieko valgomo neturėjo. Susiradom kažkokią azijietišką užkandinę. Sumokėjom po 4 eurus, bet prisivalgėm kaip... VYRAI. Grįžom į viešbutuką ir laukėm miegodami ryto. Tiesa, naktį prajuokino vienas iš grupiokų. Pradėjo šnekėti per miegus... "Pas mane tašėj dar yra vietos, laisvai gali dėt tą bonką pas mane". Po to lyg niekur nieko apsivertė ant kito šono ir miegojo toliau. Ryte buvom pristatyti į oro uostą ir sėdom į lėktuvą, skrendantį į Porto. Skrydis šį kart buvo smagesnis, nes buvo mažiau debesų, pamačiau daugiau vaizdų pro iliuminatorių. O be to, skridom virš Biskajos (berods) įlankos... Smagiai atrodo vandenynas (o gal ten dar skaitosi jūra) iš viršaus. Keletas vaizdų, kaip atrodo Portugalija iš viršaus:

Jiep, čia nėra sniego, ir aha, čia žalia, nors kai kurie medžiai vis dar be lapų. Fotkinta besileidžiant - Porto apylinkėse, todėl vietovė gana lygi. Nors šiaip, Portugalija yra gana kalnuotą šalis, bet kalnų aukščiu pasigirti negali.

Nusileidus rašau SMS mūsų Portugališko koledžo Erasmus koordinatoriui Nuno. Portugalijos laiku buvo apie 11:10. Savaitę prieš mums atvykstam, po to trys dienos prieš ir dar dieną prieš, aš jam parašiau, kad nusileisim panašiu laiku. Parašęs už 5 min. gaunu atsakymą: "I'm in a subway now, stay where you are, i'll be there in 20 minutes". Ok... 20 minučių... Kažką reikia daryt. Išgėrėm kavos, suvalgėm po kažkokią bandelę.... Po 50 minučių pasirodo Nuno. Mhm, va tada ir pastebėjom, kad VISI portugalai niekur neskuba. Ir jų "tuoj" prilygsta mūsiškiam "už valandos, o gal už dviejų". Buvom palydėti į traukinių stotį, įsodinti į traukinį, gavo nurodymus kur išlipti... 100 km važiavom apie dvi valandas, kadangi traukinys labai senas, kelias kalnuotas ir vingiuotas, todėl judėjom gan lėtai. Keletas vaizdų pro traukinio langą:

Tiesa, beveik visas traukinio maršrutas eina palei mano minėtą Douro upę. Va ji ir matosi nuotraukose.

Oras Portugalijoje gana... Permainingas. Pvz kai tik atvykom visą dieną lietus pykosi su saule, dėl eilės prižiūrėti Portugaliją. Ir jei sinoptikai praneša, kad poryt naktį gali būti iki penkių laipsnių šalčio, tai dar nieko nereiškia. Nes naktį buvo apie tris laipsnius šilumos. Geriausia - jei nori prognozės rytojui, žiūrėk ją apie 22h :) Tada ji būna tiksliausia.

Kas dar smagu, ir lietuvio akiai šiek tiek neįprasta - ant kiekvieno kampo cintrinmedis ir apelsinmedis. Pats vieną citriną lietuviškai nukneckinau nuo vieno medžio, kurio šakos buvo persivėrusios į gatvę. Ant kiekvieno kalno šlaito - vynuogynas. Gaila, dabar ne sezonas ir vynuogės čia gana brangios. Užtat apelsinai - 50 eurocentų už kilogramą. Apelsinai skanūs, sultingi, saldūs ir dideli. Palyginimui - du apelsinai sveria apie vieną kilogramą.

Ką veikiu dabar, kai jau praėjo dvi savaitės nuo atvykimo? O gi gyvenu ir mėgaujuosi. Portugalai labai nemėgsta problemų, todėl stengiasi jų nepridaryt ir kitiems. Jie nemėgsta anksti keltis, todėl 11:00h ryto čia dar skaitosi ankstus rytas (aišku darbo dienomis, visi keliasi anksčiau), susitikimų tokiu laiku geriau neplanuoti. Jie labai mėgsta pavalgyti, todėl kavinėse porcijos čia - kaip tik man, arba, kaip sako vienas grupiokas - milžiniškos. Valgymas čia yra šventas reikalas, todėl pietų metu užsidaro visos, taip, absoliučiai VISOS parduotuvės, nes darbuotojai eina pavalgyti. Lieka dirbti tik kavinės (jų darbuotojai valgo šiek tiek vėliau) ir patys didžiausi prekybcentriai.

Vaikštau į paskaitas ir į pertraukas ten... Bandau su destytojais susikalbėti angliškai, o jie labai stengiasi tai daryti, net gaila pasidaro...

Jei kam dar įdomu, tai aš gyvas, sveikas ir pavalgęs. Tam kartui tiek. Sekantį kartą planuoju parodyti savo kambarį ir truputį vaizdų iš pačio Lamego ;)