17 metų pirmą kartą pamaniau, kad įsimylėjau. Prabendravau su viena mergina 1,5 metų. Vėliau išsiskirstėm dėl vienapusės meilės. Skaudėjo, atrodo, dabar jau nepamenu, gal labiausiai kažkoks užstrigęs prisiminimas buvo su laiškais, kuriuos mes specialiai rašinėjom vienas kitam. Kokiais laiškais, vienu laišku, buvo smagu jį gauti. Ten buvo surašyti visi maži prisiminimai, kaip kvailai susiklostė pažintis ir panašiai. Istorijos, kurias kurdavom ir bendrai, ir atskirai, kuo aš ten prašiau mane vadinti?? Ai, goblinu, atrodo, o kas buvo ji jau nepamenu, bet kažkas buvo. Tame laiške buvo nepabaigta mūsų istorija apie pažintį, kaip ją matėm mes abu iš savo varpinės. Kažkokia romantinė istorija, kuri pasibaigė labai juokingai. Ir neįrašyta mano istorija, kurią aš prisimenu kaip savo romantišką. Bet jos ten ir nereikėjo, juk laiškas užėmė net du dvilapius. Taigi, viskas tuo ir baigėsi, negalima tęsti to, kas neturi tęstis. Ir... dabar manau, kad ten buvo tik susižavėjimas, palyginus su tuo, kas įvyko vėliau.

Man padėjo viena draugė, kuri, kaip pasirodė, tapo truputėli daugiau nei tik paprasta draugė. Nors dabar su ja lyg ir taip pat viskas baigta. (Turėtų būti), bet nei ji mane paleidžia, nei aš vėliau paleidžiu. Taip ir einam ratuku. Jaučiuosi dideliu egoistu. Bet ji man patinka ir nieko čia nepadarysi. Nepatinka ji man iš tikrųjų, tiesiog aš ją myliu. Nebenoriu pasiduoti ir leisti kažkam kitam būti tenais, jos gyvenime, bet iš kitos pusės, kai mane įveikia silpnumas, tiesiog atsitraukiu kuriam laikui su mintimi, na būk tu laiminga, jeigu pasirinkai kitaip, galbūt taip ir geriau. Skaudu. O vėliau vėl karas prasideda su savimi pačiu.

 - Viena pusė sako:

Na ką, taip ir pasiduosi? Žiūrėsi į viską taip bukai ir nieko nedarysi? Kur tavo noras ir pastangos stengtis padaryti ją laiminga?

Tada įsimaišo kita pusė:

- O gal taip ji bus laimingesnė? Kam griauti viską, būsi egoistu, kuris žiūri tik savo naudos ir kaip ji į tave vėliau žiūrės? Ji tau per visą savo gyvenimą vėliau gali niekada neatleisti ir tokiu būdu taip pat viskas bus baigta.

Dabar lyg ir tvarkosi viskas mintyse, ir šiaip, psichikoje. Nebėra įkyrių sapnų su ja pagrindiniame vaidmenyje ir tais, kažkada buvusiais jos artimais draugais. Bet visas mano užsispyrimas tenka prisipažinti baigiasi tada, kai gaunu jos sms. (Susitikti tiesiog jau gal ir bijau, nežinau, kaip aš į viską reaguosiu, greičiausiai staigiai apkabinsiu ir nesvarbu, pabandysiu pabučiuoti, o gal netekęs žado stovėsiu ir žiūrėsiu, kaip ji pasikeitė). Tada vėl viskas per naują, negaliu neatrašyti. Dabar laukiu vasaros, kai ji išvažiuos, nežinau kuriam laikui, bet stengčiausi jį panaudoti poilsiui nuo jos sms'ų ir taip galbūt pabandyčiau viską pamiršti, manau, kad man tai pavyks, nes kol nebendraujam, nejaučiu kai ko svarbaus, kas nutrūko po vienų nelemtų šokių.

Tai žinoma veikia mano efektyvumą ir darbingumą, bet tikiuosi, kad po vasaros aš būsiu kaip naujas. Turiu vieną planą, kurį noriu išbandyti ant savęs. Ir tikiuosi, kad manyje sėdinti antroji pusė nepradės prieštarauti.

2010 05 19 diena. Atrodo, kad atėjo laikas atsisveikinti su prisiminimais ir pasakyti JAI "viso". Paskutiniu metu jaučiasi dar didesnis jos nutolimas. Galbūt tai į naudą ne tik man, bet ir jai. Ji gali susikūrti sau naują gyvenimą su nauju žmogumi. Manau, kad ji įsimylėjo. Galvoje kirba mintis: "Na, pagaliau, dabar jau kai bėgsiu, manęs niekas nesustabdys". Nebenoriu trukdyti, bet nebenoriu ir paleisti to, kas lyg ir liko (o gal ir neliko). Štai manoji dilema. Bet ji laikina, tik iki vasaros, nebedaug liko, atrodo, ištempsiu. Ji išvažiuos ir nebegalės man rašyti, o jeigu ir parašytų, aš specialiai neturėsiu sąskaitoje ir pats neatrašysiu. Aš jau joje neturiu, bet į paskutinius mano sms'us ji nereaguoja (iš kur jai žinoti, kad daugiau neparašysiu) ir tai gerai, nereikės atsisveikinti. Atrodo, pagaliau po ilgo laiko man pradėjo sektis.

Ir kaip aš sugebėjau iš netekčių psichologijos gauti gerą pažymį, jeigu nė velnio nemokėjau ir net nenorėjau mokėti. Vat ir kūrėjas. Netikėk stebuklais ir jie ateina vieną kartą. Bet ir šituo nereikia visą laiką pasikliauti, tai tavęs neišgelbės. Stebuklas buvo ir ji - nors taip niekada nemanė.

Bet klausimas lieka atviru, jeigu jai grįžus, ji visgi parašys man ir man nepavyks pakankamai atitrūkti, tai tada paleisiu nuo pavadžio savo antrąją pusę, kuri niekada niekam nepasiduoda. Griebsiuos visko, ką galėsiu padaryti ir visko, ką sugalvosiu.

2010 05 19 dienos ištrauka kilo perskaičius vieną išsaugotą sms'ą. Ta sms buvo parašyta 2009 12 29 parašymo laikas 16:32.

2010 05 20. Liko mažiau nei 2 paros iki jos gimtadienio ir mano pasveikinimo. Tada viskas turi pasibaigti. Nors šiandien eina ketvirta diena, kai mes nesišnekam ne dėl to, kad nenorim, o greičiausiai aš dėl savo užsispyrimo ir savigarbos, o ji, nes jai jau nebesu toks svarbus, kaip kad ji rašė. Įvyksta lūžis. Laikiau kurį laiką rankoje pabūdęs telefoną, ji visada parašydavo labanakt, bet tas rytas buvo pirmasis kai to nepamačiau. Buvo smagu, bet kaip jau ir rašiau, tai tik prisiminimai, kurie turi susilpnėti ir aptrūpėti, kaip akmenys, nuo dar tebestovinčios senovinės pilies. Man reikia restauracijos, ir man reikia atkentėti dar kelias dienas...

2010 07  07 diena, jokios restauracijos neįvyko, supratau, kad planas netikęs. Pamiršti ją galiu kaip tik tom nelemtom keturiom dienom, o vėliau viskas, kuo toliau, tuo daugiau apie ją galvoju, tarsi būčiau užburtas. Pasikeitimai visgi įvyko, viskas dar blogiau nei buvo. Bet visada viskas gali pasikeisti į gerą, tuo aš tikiu, kitaip jau nežinau, kur ir ką dabar daryčiau.

 Pasaulis gražus iš tikrųjų, nors ir liūdna būna ir visa kita, bet visko reikia. Mes kažkur vedami ir susidūrimai kartais, norime mes ar ne, mus suveda su kai kuriais žmonėmis. Kaip viskas klostysis priklauso nuo mūsų, o ypač susidūrimai. Nepasidarykit sau tokios dramos. 

Like! 2