Edgar Svirbutavicius's blog
Liūdnas gyvenimas
Man 52 metai. Pragyvenau tik pusamžį. Tai mano dienoraštis, ir... jeigu neįvyks stebuklas, paskutinis įrašas jame. Reikalas tame, kad ši diena man paskutinė. Man vėžys. Koks? O koks po velniais skirtumas, tai neturi prasmės, jeigu pasakysiu, nes šansų išgyventi aš neturiu. Nebent, kaip jau sakiau, stebuklas, kurių per visą mano gyvenimą nei vieno neįvyko. Kas baisiausia, aš esu vienišas, neturiu giminės pratęsimo, nebeliko žmonių, kuriuose tekėtų mano kraujas ir kas sedėtų prie manęs šiomis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Užmerkiu akis, prašmėžuoja praeities vaizdai. Atmerkęs jas, pastebiu, kad jos kupinos ašarų. Koks apgailėtinas šitas gyvenimas, nors ir norisi gyventi, bet…
Ši istorija prasidėjo prieš septynerius metus. Tada as labai stipriai sirgau gripu, komplikuotas gavosi, perėjo į plaučių uždegimą. Temperatūra svyravo ties 40 laipsnių riba.
17 metų pirmą kartą pamaniau, kad įsimylėjau. Prabendravau su viena mergina 1,5 metų. Vėliau išsiskirstėm dėl vienapusės meilės. Skaudėjo, atrodo, dabar jau nepamenu, gal labiausiai kažkoks užstrigęs prisiminimas buvo su laiškais, kuriuos mes specialiai rašinėjom vienas kitam. Kokiais laiškais, vienu laišku, buvo smagu jį gauti. Ten buvo surašyti visi maži prisiminimai, kaip kvailai susiklostė pažintis ir panašiai. Istorijos, kurias kurdavom ir bendrai, ir atskirai, kuo aš ten prašiau mane vadinti?? Ai, goblinu, atrodo, o kas buvo ji jau nepamenu, bet kažkas buvo. Tame laiške buvo nepabaigta mūsų istorija apie pažintį, kaip ją matėm mes abu iš savo varpinės. Kažkokia romantinė…
Sedziu ir galvoju. Galvoju ir sedziu. Atrodo, kad esu ziauriai nuskriaustas... Na, bet to tikriausiai nera, tik beda... As nezinau kaip is tikruju yra. Yra blogis, yra geris, o kuria puse palaikau, nezinau... Nes kiekvienam skirtingai. Ir man tas tiesa sakant nerupi. As myliu... Ir kas? O vat ir nieko, tai tik tuscios sapaliones, kurios irgi su laiku pradeda nieko nereiksti... Sedi ir galvoji kas gi is tikruju ka nors reiskia? Ar geriau taip sedeti ir galvoti pasinerus savyje ir net nepajudejus bandyti ieskoti iseities? Ne... Tai ir vel ne man... O kas gi man skirta? Ar…
Hm. Tekstas gali ka nors sudominti. O vertas demesio ar ne, sikart palieku jums spresti sikart.