Štai tada aš pirmą kartą ir tapau sapnų žmogumi, o gal net ir herojumi. Čia nesuprasi normaliai, bet juk tai ir nėra svarbu.

Tą lemiamą naktį aš labai sunkiai užmigau, velniškai skaudėjo galvą. Kai visgi sapnų karalystė mane pasiglemžė į savo glėbį aš su dar keturiais žmonėmis atsidūrėme kažkokioje dykinėje. Kiek akys užmatė, neaugo jokie medžiai

ar žolės. Tebuvo plika, sausa ir suskeldėjusi žemė. Bet kažkur tolumoje stovėjo kažkokia neaiški pilis. Kaip ji tokioje vietoje galėjo atsirasti ar kas ją galėjo pastatyti, visiškai neaišku. Iš tolo ji atrodė labai grėsmingai, bet tai

buvo vienintelis statinys, kokį mes tegalėjome įžiūrėti, tad mums neliko nieko kito, tik eiti link šio grėmėzdo.

Staiga visas pasaulis tapo visiškai pilku. Tik žaibai, kurie pradėjo trankyti į pilį buvo vienintelis ryškios šviesos šaltinis. Mes trumpam stabtelėjome, susižvalgėme tarpusavyje, bei paskubinome žingsnius. Bet mūsų

priekyje laukė kliūtis. Tai buvo rožių krūmai augantys priekyje per visą perimetrą ir vienintelis būdas patekti į pilį, tai pereiti per šiuos krūmynus. Keli iš mūsų norėjo pasukti atgal, bet staiga kelias už mūsų paėmė ir pradingo.

Nebeliko nieko kito, kaip brautis per šį kančių kelią.

Praėjo kažkur apie kelias valandas, o gal ir daugiau, mes tiesiog praradome laiko nuovoką. Bet kai pagaliau išėjome į atvirą lauką, mums buvo iki pilies ranka pasiekti.

Durys prieš mus pradėjo pačios vertis. Mes įėjome į vidų ir atsidūrėme didelėje ir plačioje salėje. Mūsų rankose iš niekur nieko atsirado ginklai. Keturi kalavijai. Penktoji neturėjo nieko, (tai buvo mergina), man tai

pasirodė keista, kodėl kažkas turi kuo gintis ar pulti, o ji neturi nieko.

Salėje pradėjo mirgėti stipriai šviesos. Ir kažkur iš viršutinių aukštų tiesiai į centrą, tarp mūsų, nušoko pabaisa. Mes tik paskutinę akimirką suspėjome atšokti į šalį. Tai buvo MINOTAURAS. Kaip či atsidūrė šitas monstras iš

legendų. Jis buvo didelis, o akys tokios raudonos, jose atsispindėjo įsiūtis, mes net išssigandome. Bet trauktis jau nebuvo kur. Pasidarė aišku, kam mums reikalingi ginklai.

Minotauras pradėjo puolimą, jis užsimojo savo kirviu, kurį laikė rankose ir mus privertė išsilakstyti į šalis. Jis puolė arčiausiai buvusią auką, tai buvau aš. Kirvis prašmėžavo virš mano galvos. Vos nekliūdė. Aš staigiai

nėriau jam už nugaros. Kaip baisu... Likusieji mano "kolegos" pradėjo pabaisos puolimą. Badė minotaurą savo kardais, bet negalėjo padaryti jam jokios didesnės žalos. Gyvybingas velnias papuolė. O tas įsibegėjo ir pasileido tiesiai į

mane, nespėjau pasitraukti, jo ragai persmeigė mano krūtinę ir nusviedė į kitą salės galą. Bandžiau keltis, bet nebeliko jėgų, iš burnos pasipylė kraujas ir aš susmūkau ant žemės. Mūsų penktoji pagalbininkė staiga pradėjo naudoti

kažkokią keistą magiją. GYDYTI? Aš pasijaučiau daug geriau, jau kilsiu, bet kovos lauke negalima neįvertinti situacijos. Teisgirdau šauksmą būti atsargiam, bet nespėjau sureaguoti, minotauro kirvis jau leidosi ant mano galvos.

Aš miriau, galva nuskrido kelis metrus nuo mano kūno. Man viskas baigta, niekuo nesugebėjau padėti savo likimo draugams, kad ir kaip norėčiau, aš dabar lavonas. Mano bendrininkai pradėjo įnirtingą paskutinės vilties puolimą.

Minotauras atsigręžė į juos.

Mergina tuo metu pribėgo prie mano galvos ir paėmė bei padėjo ją prie mano kūno. Tada pradėjo kažką burti. Ji atrodė tokia išsunkta. Kad ir ką ji daro, tikiuosi, kad jai pavyks. Aplink mano kūną pradėjo kauptis dieviškoji

šviesa ir po akimirkos aš buvau sveikut sveikutėlis, o vat būrusi mergaitė buvo susmūkusi ant žemės. Patikrinau jos pulsą, vos juntamas. Po velniais, tai visiškai ne akimirka praėjo, o geros kelios minutės. Mano du draugai jau gulėjo

ant žemės. Liko stovėti tik vienas, jis gynė jų kūnus. Dar gyvi. Gerai. Minotauras smogė savo nuomone, paskutinį smūgį likusiam stovėti žmogui, bet tas iš kažkur atrado jėgų jį atremti paskutinę akimirką iškėlęs kardą virš savo galvos.

Pabaisa neatleido spaudimo ir žmogus suklupo ant žemės, jis tuoj mirs. Aš supratau, kad tai vienintelė galimybė nugalabyti šį mutantą. Aš čiupau savo kardą, kuris gulėjo šalia manęs ir su šauksmu pasileidau link pabaisos. Ot velnias,

jis sukasi, prašmėžavo galvoje, bet ačiū Dievui, aš buvau greitesnis, vos tik pabaisa atsisuko, mano kalavijas jau kirto jam per gerklę. Galva nulėkė minotaurui nuo pečių, bet prieš tai aš dar spėjau pamatyti jo akis, jos buvo

kupinos nuostabos. Pabaisa sukrito kur ir stovėjusi. Mano rankos pradėjo drebėti, iš rankų iškrito kardas ir aš praradau sąmonę.

Atsikėliau septintą ryte. Susiruošiau pas gydytoją, galva truputi sukosi, buvo silpna, bet iš esmės pakenčiama. Gydytoja pasakė, kad aš esu visiškai sveikas, buvo truputį nustebusi. O man pasidarė nejuokinga, nors aišku, buvo

gera žinoti, kad esu sveikas, bet kaip aš pasveikau, kai tokia aukšta temperatūra buvo pas mane. Nejaugi tas vadinamasis minotauras buvo mano liga? Ką reiškia mano mirtis? Aš buvau kurį laiką miręs? Tikras stebuklas.

Norėčiau visiems palinkėti Šv. Kalėdų proga niekada nepasiduoti ir tikėti stebuklais, kaip tai darė sapnų žmogus. Bei turėti tiek pat drąsos, kiek jis, o gal net ir daugiau. Tada niekas negalės jūsų sustabdyti, kad ir kas tai būtų: pabaisa, žmogus ar kokia nors liga