Liūdnas gyvenimas

Man 52 metai. Pragyvenau tik pusamžį. Tai mano dienoraštis, ir... jeigu neįvyks stebuklas, paskutinis įrašas jame. Reikalas tame, kad ši diena man paskutinė. Man vėžys. Koks? O koks po velniais skirtumas, tai neturi prasmės, jeigu pasakysiu, nes šansų išgyventi aš neturiu. Nebent, kaip jau sakiau, stebuklas, kurių per visą mano gyvenimą nei vieno neįvyko. Kas baisiausia, aš esu vienišas, neturiu giminės pratęsimo, nebeliko žmonių, kuriuose tekėtų mano kraujas ir kas sedėtų prie manęs šiomis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Užmerkiu akis, prašmėžuoja praeities vaizdai. Atmerkęs jas, pastebiu, kad jos kupinos ašarų. Koks apgailėtinas šitas gyvenimas, nors ir norisi gyventi, bet net ir šita privilegija yra atimama. Nesijaučiu laimingas, nes taip ir neatradau savo gyvenimo prasmės. O gal aš tik jos nepastebėjau? Ir jis pradėjo vartyti savo labai seną aptriušusį ir daugybę prilipdytų puslapių turintį dienoraštį. Štai čia jis geria bare, o čia jį išmeta iš darbo, čia jis dirba nenuilsdamas, štai kažkur ir studijų metai, o vat ir mokykla, bei pirmieji dienoraščio puslapiai. Jie pageltę ir juos reikia atsargiai versti, kad nesuplyštų. Juk čia ne tik atsiminimai, bet ir visa gyvenimo istorija. Liūdno gyvenimo istorija...

Man 16 metų, mokausi 10 klasėje. Joje yra dvidešimt aštuoni mokiniai. Merginų ir vaikinų klasėje yra po lygiai. Mane neįpatingai mėgsta klasės draugai. Gerai, kam aš meluoju, baltam popieriaus lapui, ironiškai nusijuokiu. Draugų klasėje aš neturiu ir niekas manęs nemėgsta. Patiriu pastovius kasdienius užgauliojimus. Kiek kartų aš savęs klausiau: „Kodėl taip?“, „Kas su manimi negerai?“

Prisimenu, kad kartą, neiškentęs paklausiau: „Kodėl jus taip su manimi elgiates?“ Ir tuo pačiu metu išbėgo ašara išdavikė.

Vienas klasiokas tada išrėžė: „Mums tiesiog labai linksma, o dabar tu mus labiausiai linksmini, verksny. Mergaitės, pažiūrėkite, mes turime dar vieną mergaitę!“

Tą pačią akimirką visi aplinkui pradėjo kvatoti. Tik viena mergina nusuko žvilgsnį. Aš tada pasijaučiau labai susigėdęs. Ir vienintelis dalykas, kurį tada padariau, tiesiog užsidengiau rankomis akis, nenorėjau matyti tos reakcijos, nes mano laisvę ir orumą katik trypė nieko nenutuokianti nevykėlių gauja.

Po kurio laiko pradėjau stebėti paslapčiom tą, nusukusią akis klasiokę. Pastebėjau jos kalbą su draugėmis. Jų dažna aptarinėjimų sfera buvo vaikinai, klasiokai, jų pačių vaikinai, bei kitų merginų vaikinai. Viena iš jų žvilgtelėjo į mano pusę. Kažką krizendama leptelėjo savo draugėms ir anos pradėjo kvatoti. Tik ji nesijuokė ir šiltai pasižiūrėjo į mane. Trumpam man pradėjo atrodyti, kad ji skaito mane ir supranta viską, kas manyje dedasi. Štai tą akimirką aš ir įsimylėjau.

Meilė meile, bet užgauliojimai nesibaigė. Aš vis labiau užsidarinėjau savyje. Šalinausi arba vengdavau bendrauti su užgauliotojais. Mintyse jų nekenčiau ir vis įsivaizduodavau kaip jie už viską atsako. Bet realiai aš nieko nedariau. Jaučiausi per silpnas.

Po metų, per nelaimingą atsitikimą numirė mano mylima klasiokė. Aš jai taip ir nepasakiau, kad ji man patinka. Labiausiai buvo dėl to gaila, tą akimirką jaučiausi praradęs kažką labai artimo ir svarbaus. Užgauliojimai nesibaigė iki pat mokyklos baigimo.

Po baigimo aš iš karto nestojau į jokią aukštąją mokyklą. Tai padariau tik dar kitais metais. Buvo labai paprasta priežastis. Man reikėjo laisvės ir atgauti jėgas. Taigi tuos metus aš praleidau vieno psichologo bendrijoje, už kurio paslaugas sumokėjo mano tėvai. Bendravimas su specialistu man padėjo pasikelti savivertę ir suteikė pasitikėjimo savimi. Pagal ji, visa problema buvo užgauliojimuose, kadangi dėl jų mano savivertė tapo sumenkusi, dingo pasitikėjimas savimi, buvo pablogėję pažymiai ir per ilgą egzekucijų laikotarpį dėl nesaugumo atsiradęs bailumo jausmas.

Per tuos „laisvus“ metus man pagerėjo. Stojau į verslo mokyklą. Bet, matyt, man tikrai nesiseka. Į tą pačią mokyklą tuo pačiu metu įstojo ir du vaikinai iš mano klasės. Jie matė, kaip man sekėsi su mokslais ir bendravimas su merginomis. Aš dar nežinojau, kad greitai mano laimingos dienos pasibaigs. Kaip ir nežinojau, kad tie du buvę klasiokai papasakojo mano kurso merginoms apie su manimi vykusias egzekucijas. Tos papasakojo kitoms ir greitai visa aukštoji jau žinojo mano mokyklinio gyvenimo istoriją. Žvilgsniai, kai kurių draugų požiūris taip pat pasikeitė. Pagalvojau, kadangi čia aukštoji, o ne mano mokykla, tai čia už užgauliojimus bus metami žmonės, tad tiesiog nusprendžiau nebekreipti dėmesio į aplinkinių šnekas. Visą dėmesį paskyriau mokslams, merginos nuėjo į antrą planą. Po kurio laiko aplinkiniai tapo man tarsi šešėliai. Aplinka nebeveikė manęs taip, kaip anksčiau. Aš tapau savo paties vaiduokliu.

Baigiau verslo mokyklą išskirtinai gerai. Geriausiai. Bet tai man neteikė džiaugsmo, kadangi maniau, kad taip ir turėjo būti ir tame nėra jokio stebuklo. Kaip greitai lekia laikai. Man jau 24 metai. Praėjus kelioms dienoms po baigimo, man paskambino į telefoną. Prisistatė solidžios firmos darbuotojais ir pasakė, kad norėtų mane matyti pas juos darbe. Pasirodo, kad vienas profesorius papasakojo savo draugui, kuris dirbo toje firmoje ir užėmė joje aukštas pareigas apie mano sugebėjimus šioje srityje.

Aš pagalvojau, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima ir sutikau su pasiūlymu. Tuo labiau, kad ir alga nebloga, galima pragyventi ir dar liks. Kitą dieną aš jau buvau firmoje ir pasirašinėjau darbo sutartį. Susipažinau su personalu. Tikiuosi, kad susibendrausiu su jais. Taip aš pradirbau 26 metus, visą save atidavęs darbui.

Kai man sukako 50 metų, mane atleido. Buvo vienintelis paaiškinimas, kad aš jau sunkiai susitvarkau su jaunesniais konkurentais. Į darbo vietą buvo priimtas 24 metų vaikinas. Tokio paties amžiaus kaip ir aš kažkada.

Tada tik supratau, kad visus 26 metus aš nieko nedariau dėl savęs. Per save patį nesusikūriau šeimos, nesusiradau žmonos, neturiu vaikų. Mane apnyko nenumaldomas liūdesys. Tą dieną aš pasigėriau bare. Apgirtęs, pamenu, kad rėkiau, koks aš kvailys bei savęs klausiau, ką gi aš pasiekiau ir tuo pačiu ironiškai atsakydavau mintyse. Pasiekiau šį bei tą. Tapau girtuokliu, kuris skandina savo neviltį ir liūdesį alkoholyje. Taip gėriau visus metus, para iš paros.

Mano kepenys nustojo galiausiai skaidyti alkoholio molekules ir aš pirmą kartą pajaučiau kažką negero, kai pradėjau vemti tulžimi su krauju. Gydytojai diagnozavo vėžį. Štai dabar guliu paskutinę dieną vienišas ir neturintis nieko, kas sedėtų šalia manęs ir laikytų už rankos.

Tada aš trumpam susimąsčiau, kas būtų, jeigu nebūčiau taip pasišventęs darbui, arba kas įvyktų, jeigu nebūčiau prasigėręs. Tik truputis daugiau stiprumo ir išdidumo. Greičiausiai tave, dienorašti, aš būčiau išleidęs kaip biografinę knygą, kaip pamoką kitiems, jaunesniems, kad nekartotų mano klaidų, nebūtų manimi, žmogumi, kuris praleido pro pirštus visą savo gyvenimą.

Tokia mintis sugrąžino ironišką šypseną veide. O žinai, dienorašti, juk galėjau tapti rašytoju.

Staiga durys atsivėrė ir įėjo graži jauna mergina. Pagalvojau dar, kur jinai man matyta. Ji taip šiltai šypsojosi, kažkas sukirbėjo manyje. Kažkas, kas seniai buvo pamiršta. Trumpas prisiminimas: meilė, mokykla. Aš ištiesiau ranką ir ji nusivedė mane į užmarštį.

Po kelių akimirkų gydytojai diagnozavo šio žmogaus biologinę mirtį.

Like! 8